Kaip rimti reikalai tampa dar rimtesni

Ogi paskambinau šiandien UAB X ir paklausiau, kaip vakar sekėsi išieškoti iš p. Ričardo rotveilerį.  

Kaip ir buvo galima tikėtis, p. Ričardas pasislėpė. Niekas negali pasakyti, nes niekas nematė, ar jis prasidangino kartu su rotveileriu, ar tas vargšas žvėris vis dar tūno namelio rūsyje uždarytas. Bet, tikėkimės, kad taip nėra, nes lojimo nesigirdi. Žinoma, paprastai nesigirdi lojimo ne tik tuomet, kai namuose nėra kam loti, bet ir tuomet, kai namuose vis dar kažkas yra, nors loti nebegali. Tikėkimės, kad čia ne tas variantas.

Darbuotojas iš UAB X labai stebėjosi tokiu p. Ričardo slapstymusi. Jis bandė manęs klausti, ar tas žmogus yra sveiko proto. Mat visai gali būti, jei policijos pareigūnams nepavyks jo surasti dar bent porą kartų, mūsų kaimynas bus prisidirbęs iki baudžiamosios bylos. Atrodo, kad p. Ričardo laukia labai rimti reikalai.

Kaimynė svarstė, gal čia tiek vargo iš meilės didelės. Bet nepanašu man tai į meilę savo augintiniui, kurį galima laikyti prastame voljere nežmoniškomis sąlygomis, net per karščius ir speigą, ir šerti vien kaulais. Arba leisti naktimis lakstyti po kaimą ir puldinėti mažesnius šunelius ir niekuo dėtus praeivius.

Bet į nesveiko proto žmogų p. Ričardas taip pat nelabai panašus. Žinia, jis keistai juokiasi, kalbasi pats su savimi ir meluoja išsijuosęs. Bet kam nepasitaiko. Nebent visiems tiems, kuriems nebūdinga priklausomybė nuo alkoholio. Gal ir bus tame visas reikalas: kam balti arkliai, o kam ir visi rotveileriai.

Vienas yra geras dalykas žinoti, kad niekas neranda p. Ričardo ir jo rotveilerio: vaikštinėjam visi ramesni. Net gamtą fotografuojam. Nors vis dar esam viskam pasiruošę.