Drėgmė

Paryčiui miškas pagaliau išsivadavo iš apsunkusių naktinio lietaus debesų. Dar labai anksti, tačiau iš pūkinių patalų ištrauktos pėdos jau sminga į vandens prisotintas, putlias vaiskaus žalumo samanas. Dar taip anksti, kad prie akių vis dar limpa nebaigtas sapnas, iš kurio vis pažadina tavo juokas ir raginimai neatsilikti.  

Ant šakų žiba pakibę lietaus lašų vėriniai, žvaigždynų žemėlapiais virtę voratinkliai – visur miriadų miriadai veidrodžių, kuriuose žaižaruoja garuojančios žemės miglą plėšantys rytinės saulės spinduliai.  Visi atspindžiai ir kažkuo panašūs, ir labai skirtingi. Tarytum raibuliai raibuliuose, atkartojantys nuosavą tikrovės versiją. Tarsi žmonių istorijos, kuriose esmė mažai skiriasi, nebent tiek, kiek yra paveikta subjektyviai suvokiamo gėrio ir blogio – teigiamo arba neigiamo krūvio, kurį kiekvienas prikabiname prie susikurtų interpretacijų. Tarsi šviečiantis spiečius iš nesuskaičiuojamos galybės vidinių pasaulių, kurių kiekviename šiuo metu vyksta savi pakilimai, atradimai ir nušvitimai arba nuopuoliai, netektys ir lūžiai.

Kaip nuostabu, kai pagalvoji, kad kiekviename tokiame vidiniame pasaulyje savarankiškai gyvena šiek tiek kitokia mūsų versija,  – tokia, kokią nori matyti tų pasaulių šeimininkai. Tų versijų tiek pat, kiek gyvenimo kryžkelių, kuriose vienu metu pasukame į visas skirtinga puses. Patys to nežinodami, gyvename tūkstančius kitokių gyvenimų, o juose vaidiname net tokius vaidmenis, kuriuose savęs niekuomet neįsivaizdavome.

– Bet juk tai į mane visai nepanašu! – norisi prieštarauti, šaukti taip garsiai, kad iš visų tų pasaulių išbyrėtų tai, kas netikra, kas nepatinka, kas nejauku ir nepatogu. Deja, kiekvienas lašas laužia šviesą savaip.

Nejauki ši tikrovė. Sakytum drėgmė, kuri skverbiasi vidun pro šnerves, burną, odos poras, kiaurai kiekvieną rūbo sluoksnį, kūno audinį, vidinę gelmę iki pat sielos. Žeidžia ji, nes aštriabriauniai potyriai netelpa pro patogiai būčiai paruoštas ovalias ertmes. Kita vertus, be šito gyvenimas tebūtų sapnas.

– Kokia tu? – išgirstu klausimą ūmaus vėjo gūsyje, išplėšusiame žydrą dangaus lopą iš gauruoto pilkšvai balto dangaus kailio. Aplinkui žemyn  pasipila spindintys lašai, o jų teškėjimas aidu nusirita per visą mišką. Kaip bebūtų, net jei trumpam pražysta vaivorykštėmis, šviesos atspindžiai netampa tikresni už pačią šviesą.

Savyje jaučiu tyvuliuojančią tylą, kurioje atsispindi nesuskaičiuojama daugybė saulių. Garuojančius ąžuolų kamienus apglėbusioje migloje tirpsta šviesos šuorai. Kažkur nedrąsiai gieda paukščiai, netoliese žliugsi tavo žingsniai. Sustirusiais pirštais nuo veido nubraukiu drėgnas plaukų sruogas ir atstatau veidą saulei. 

–Tikriausiai, - šypteliu, - esu visokia.