Maištas virtuvėje

Apie maisto gaminimą įmanoma parašyti labai daug. Ne veltui knygynų spintos stovi prikimštos spausdintos literatūros įvairiausiomis kulinarinėmis temomis nuo receptų rinkinių iki kelionių ir kitokių patirčių. Man labai sunku nepasiduoti šitokiems gundymams, todėl mūsų namuose šių knygų ir kitokių leidinių yra visa lentyna, šalia kurios stovi minkštas fotelis, kad galėčiau atsisėdusi ramiai vartyti. Tačiau vartymas vartymu, o štai kalbant apie maisto gaminimą yra vienas dalykas, kurį sau tenka pripažinti: negaliu pakęsti gaminimo iš recepto, todėl visais įmanomais atvejais to vengiu. Žinoma, nebent kyla vidinis poreikis išbandyti visokius įmantrius kepinius paslaptingais pavadinimais, o tokiais atvejais, savaime aišku, be recepto geriau visai nieko nedaryti. Tuomet ir tik tuomet iš stalčiaus gilumos būna ištraukiamos tikslios virtuvinės svarstyklės, pilstoma tiek, kiek nurodyta, to, kas nurodyta ir taip, kaip nurodyta.

Negaliu paaiškinti kodėl man patinka gaminti. Gal dabar tiesiog toks gyvenimo etapas, o gal dėl to, kad labai mėgstu skanų maistą ir sugebu pasiilgti net tokių skonių, kurių dar neteko paragauti. Nors kažkada buvo visiškai priešingai: valgyti nemėgau visai, ką jau kalbėti apie gaminimą, prie kurio tekdavo prisidėti nebent lupant visokias daržoves, rakinėjant kaulus iš šaltienai išvirtos mėsos arba marinuotos silkės. Todėl net pati save nustebinau, kai pirmą kartą sugalvojau iškepti namiškiams pyragą. Kepiau jį pagal draugės mamos receptą, buvo man gal keturiolika metų, o namo parėjęs tėtis pažiūrėjo pro stiklą į orkaitės vidų ir nudžiugęs paklausė, ar vakarienei bus kugelis.  Tas pyragas, kuris buvo visa ne kugelis, tuokart sudaužė man širdį: viršus sudegė, apačia neiškepė, dar kažkaip viskas išbėgo ir prisvilo, tad nesėkmingo rezultato likvidavimas užtruko labai ilgai ir buvo karčiomis ašaromis aplaistytas. Nepaguodė manęs net tai, kad visi kaltino orkaitę, kuriai, tiesą sakant, iki kokybiško daikto buvo tiek pat toli, kiek iki tarpgalaktinio kosminio laivo.  Tuomet sau ir kitiems prisiekiau, kad virtuvinių bandymų daugiau nebebus.

Tačiau patys žinote, kaip būna su tokiomis priesaikomis: tam jos ir skambios, kad pavirstų asmeniniais iššūkiais ir būtų daugybę kartų sulaužytos. Ypač tai tiesa kalbant apie žmogų, kurio viduje gyvena karys. Net jei tas karys kartais verkia. Taigi, netrukus bandymai atsinaujino, ėmė visai neblogai sektis, o klasės draugams teko suvalgyti nemažai pyragų su įvairiomis uogomis, kol pagaliau jis visiems gerokai įgriso. Tą dieną, kai iš namų atvilktoje įspūdingo dydžio skardoje liko nemažai dar šiltų ištobulinto kepinio gabalėlių, supratau, kad ant vieno pyrago toli nenujosi.

Tuomet joti į tolimas kulinarines keliones net nesiruošiau, o šį žirgą pasibalnoti teko gerokai vėliau, kai po studijų atsidūriau Škotijos sostinėje, kurioje praleidau pusantrų metų. Prieš tai jau turėjau laimės pakeliauti po rytinę Kanados dalį, taigi buvau ragavusi visokių nematytų gėrybių ir blogybių. Be to, kitokius skonius padėjo pažinti iš užsienio į mano gimtąjį miestą gyventi atvykę bičiuliai. Tačiau būtent Edinburge, bute, kuriame gyveno penkios labai skirtingos merginos iš skirtingų šalių, supratau turinti gebėjimą kurti ir improvizuoti. O geriausiai šis talentas atsiskleisdavo būtent tuomet, kai mums pristigdavo pinigų maistui. Vargu, ar vienas skanus patiekalas gali išspręsti visas pasaulio problemas, tačiau tuščiu pilvu jos visuomet atrodo neįveikiamos. Taigi, sukrapštydavome likusius pinigus ir eidavome pirkti daržovių į parduotuvę, kurioje net vieną bulvę parduodavo be jokių klausimų, sukraudavome į krūvą likusius maisto produktus,  ir sukurdavome nepakartojamą šedevrą vakarienei. O iš ryto išsiruošdavome ieškoti išeičių, kurios paprastai  pasisiūlydavo pačios.

Keista ta mano meilė kulinarinėms knygoms, sumišusi su nemeile juose surašytiems receptams. Sunku paaiškinti, kaip ir kodėl ji atsirado. Čia gali būti kaltas mano pačios būdas, mat priešinuosi viskam, kas mane bando suvaržyti ten, kur tai nėra būtina. Gal todėl ir kemšu receptų knygas į lentyną, kad pačios gulėtų suvaržytos, primindamos apie kūrybos ir improvizacijos teikiamą laimę. O gal tam, kad iš jų pasisemčiau įkvėpimo ir užtikrintumo. Kaip bebūtų, mūsų virtuvėje maištas visuomet sutinkamas su džiaugsmu. Gal taip ir turi būti, kai maisto gaminimas labiau žaidimas, nei mokslas arba darbas.