Kartais žmonės labai primena obuolius. Ne todėl, kad nukrenta ant galvos neįspėję, mat tokie atvejai šiais laikais yra labai reti, ypač jei apsigyveni kur nors ten, kur yra visaip ne pakeliui, beveik pasaulio pakraštyje, kurį pasiekti būna sunkiau, nei į Ameriką nuskristi. Deja, bet kartais tas „visai ne pakeliui“ būna fiziškai, o kartais – dvasiškai, tad nieko nuostabaus. Bet ne apie tai šį kartą.
Visai kaip žmonės, obuoliai būna labai įvairūs. Didžioji jų dauguma yra tokie, kokių ir tikėjaisi: nudžiugina, bet labai nenustebina. Ir tai yra didelis gėris, nes gyvenime reikia bent kažkokio stabilumo. Žinoma, net tokių obuolių atveju pasitaiko geresnių ir prastesnių vasarų, todėl net stabilumas kartais būna visai nestabilus. Kita vertus, pasitaiko ir tokių vaisių, po kurių išvaizda slepiasi netikėtas vidus.
Pavyzdžiui, kaba ant šakų didžiuliai raudonskruosčiai gražuoliai, į kuriuos rankos tiesiasi pačios. Patraukliai saulėje žvilga jų lygi odelė, ja dailiai ritasi lietaus lašai. Neištvėręs čiumpi vieną, suleidi kandžius, tikėdamasis per smakrą varvančių sulčių, o tenka džiaugtis, kad sveikus dantis atgavai. Sprangus ir bjaurus. Toks jausmas, kad ne tu jo, o jis tavęs atsikando.
Arba randi visą krūvą suvargusių krituolių: vienam sumuštą šoną vapsva ragauja, kitam kažkokia keista karpa pūpso, trečias vos iš po dobilo matosi. Taip pažiūrėjęs nieko gero ir nesitiki. Tik taip jau yra šiame gyvenime, kad obuolius, panašiai kaip žmones, ne žvilgsniu reikia tikrinti. Ir dar tiesa yra tai, kad kas skanu vapsvai, tas ir žmogui gali būti visai neblogai.
Deja, žmogus yra visai ne vapsva ir per savo gyvenimą prisiragauja visokių obuolių. Dar įvairesnių jis sutinka žmonių. O su žmonėmis ir obuoliais yra labai panašiai. Su vienais bendravimas primena sprangių obuolių valgymą: vienaip bandai, antraip vargsti, o kaip nieko gero, kaip nieko gero. Galėtum ir toliau stengtis, bet kiekvienas kartas baigiasi rėmeniu, pilvo pūtimu arba dar blogiau. Ką jau kalbėti apie sugadintą nuotaiką. O kitas, žiūrėk, rodos, jokių pastangų nereikalauja ir pats visai nesistengia, nieko ypatingo nedaro, o taria žodį ir jautiesi pakylėtas, tarytum sklęstum ant cinamonu kvepiančio debesies, tarytum medumi pateptas ir tris kartus palaimintas. Didelė dovana ir laimė yra tokių žmonių sutikti, nes jų draugija gydo ir turtina sielą.
Pati liūdniausia šio gyvenimo tiesa yra tai, kad kai kurias obelis iš savo sodo geriausia naikinti. Jos ne tik mėgaujasi šviesa, užstodamos ją kitiems augalams, ne tik išsiurbia naudingus syvus, bet dar ir prišiukšlina, po savimi begėdiškai mėtydamos visiškai niekam tikusius obuolius, kurių net kirminai negraužia. Kartais, kai gerai tokį medį nugenėji, vaisių kokybė pasitaiso. Deja, taip būna ne visada. Sako, kad panašiai būna su žmonėmis: būna tokių, kurių joks kirminas negraužia ir kuriems joks genėjimas nepadeda.
Teisybės (ir neužmušamo optimizmo) dėlei reikia nepamiršti, kad deginama obels mediena labai gardžiai kvepia. Taigi, kažkuria prasme, nėra to blogo, kas, po mažesnės arba didesnės širdgėlos, į gerą neišeitų.
No comments:
Post a Comment