Tavo žodžiuose įklimpo mano kojos

Tavo žodžiuose

įklimpo mano kojos.

Skendau.

Purvas sėmė akis.

Krūtinę rakino šaltis.

Šalia prisėdo mirtis.

Neva medis,

nuo rudens nuplikęs,

švininį dangų  

laikiau.

Laiko kilpose protas paklydęs,

nutilusi širdis.

Atsiminimuose išdilę spalvos,

negatyvų juostose

nelikę šviesos.

Dingau.

Tarsi grūdą save pasėjau.

Tamsoje. Iš tiesos.

Tavo žodžiai –

tik tolimas aidas.

Jį iš kito pasaulio girdžiu.

Bet kas kartą tave prisiminus

purvo skonį

ant lūpų jaučiu.