Atodūsis

O, koks gi tu gilus, atodūsi,

visus metus tave nešiojausi.

Kartu su tūkstančiais kitų

tave aukoju dangui,

kur tamsioje bedugnėje

laikas prasmenga.

Triukšme pasaulio,

kuris niekad nenutyla,

užleiski vietą

sidabrinei tylai.

Ištuštinu save tarytum indą.

Lai lig briaunos jį savimi

Dangus užpildo.