Dodekaedras

Mano žvaigždės ganosi pievose

birželio naktimis,

kai pūkais virsta pienės.

Lengvas minčių vėjas

išbarsto jas bandomis,

kad neklaidžiotų pavienės.

Mano tamsiose gelmėse nardo

pranašo Jonos žuvis,

negandas ryjanti kasdienes.

Lauke už artimiausios briaunos,

kur sėju drakono dantis,

žydi liepos daugiakamienės.

Juodųjų bedugnių šešėliuose tirpsta

išmirkyta miroje praeitis,

smilkalais kvepia ramybės pavėnis.

Krištolinės širdies vidury

atveriu auksuotas duris,

ten žėri pasaulis dvylikasienis.