Ant stalo aušdamas tyliai
traška dar šiltas kepalas duonos.
Svaiginančiai kvepia
vaikyste, namais ir kmynais.
Mes nepasotinamai alkani.
Susėdę aplinkui stalą nebyliai
po savo piligriminės kelionės,
į kampą sustatę lazdas,
veidais akmeniniais,
pakeliame vienas į kitą akis.
Ant galvų – erškėčių vainikai,
mūsų pėdos ir širdys žaizdotos,
iš raižytų skrynių ištrauktais
dabinamės rūbais apeiginiais,
už lango nutyla naktis.
Ašarų pripildyti moliniai rykai,
kojos visų numazgotos,
klūpome vienas prieš kitą
po kryžiais mediniais,
skliaute sužimba viltis.
Rieke savo dalinamės dosniai,
kaltės visų dovanotos,
smilksta šalavijas, padangė
puošiasi sodais šiaudiniais.
Nebebūsime svetimi.
Pailsėjusių po gluosniais,
laukia kelionės šakotos
senolės rankomis siuvinėtais,
trupiniais nubarstytais keliais
išeisime nešini savimi.
No comments:
Post a Comment