dangus apsunkęs
jau kelintą parą
merkia žemę
pasaulis pilkas
tarytum lininės
staltiesės raštai
siela niekaip
nepramuša švino
link žvaigždžių
ribos ištirpo
horizontas išsitrynė
nėra pradžios
nei pabaigos
neliko ženklų
nebesusigaudom laike
skęstam monotoniškame
neryškiame pasaulyje
be orientyrų
saulės šviečia
iš tavo akių
tūkstančiai jų
tokios ryškios
kad baisu apakt
dar baisiau
jas pamest
pilkumoje pasiklydus
save prarast
No comments:
Post a Comment