Po audros

Mūsų pauzės nejaukios, 

lyg sustingę baleto šokėjai,

žodžiai sunkūs, tarsi

lūžtančios keteros jūroj.

Tyloje virpa prasmės,

joms garsų niekada nereikėjo,

sūrūs žvilgsniai pasakė daugiau

negu patys galėjom.

Gal neaiškink, nereikia.

Bijau susipinsim lyg žuvys

tinkluose, radę visko,

tik ne to, ko ieškojom.

Atminimai kiekvieno savi,

tarsi sužeisti šunys po kojom,

išlaižyti, išglostyti,

kailiu apaugę randai.

Taip norėjom.

Po audros stoja štilis.

Jokio vėjo, nei triukšmo,

tik sustingę šokėjai atgyja.

Akyse tavo maudosi Mėnuo.

Delnuose mano žydi lelijos.