Nuskyniau keturis rasos lašus
nuo vienišo serbento krūmo -
veidrodžius saulės kylančios
iš balzganoto horizonto dūmo.
Pirmuoju sudrėkinsiu tau akis,
kad kiaurai permatytų klastą,
kad neužgestų niekuomet jose viltis,
net jeigu kelrodė žvaigždė užgęsta.
Antrasis – širdžiai, kad nesopėtų,
kai užsigaus į neteisybės kampą,
atsakymų ieškodama, kad nepailstų,
kantrybės kol aplinkiniai netenka.
Trečiasis lai nuskaidrins protą,
kad mintys būtų aštrios tarsi kardas,
kad atpažintų per tirščiausią rūką
kas užmaršties, kas meilės vertas.
O paskutinį, tarsi miglą paslaptingą,
aplink tave paskleisiu šiaip sau,
kad per akivaizdu nebūtų:
koks gi gyvenimas, kai
viskas paprasta,
be nuotykių,
be vingių ir
be burtų?
No comments:
Post a Comment