Išsiskyrimas

Tokia švelni rugpjūčio saulė

nedrąsiai horizonto dūmą

ankstyvą rytą sklaido,

kol dar žvarbos neprisisunkęs

vėjas tyliai glamonėja mišką,

lyg guostų prieš išsiskyrimą.

Nerūpestingas sapnas tirpsta,

tarp dobilų apsunkusių galvų

kasryt tirštesnis rūkas braido,

rasa dabindamas nutįsusias

voratinklių gijas, kurios nelaisvėn

smilgų šluotas užrakina.

Tylu prieš auštant, visiškai tylu,

tik gailus gervių klyksmas

sielą negailestingai padalina,

liūdesį sprausdamas vidun,

kol lietuje stovėdamas jauti –

rugpjūčio žydros akys užsimerkia.