Klasta

Už rago jaunaties užsikabinęs

nakties drabužis su migla atslinko,

tarytum varno sparnas – juodas,

nusėtas begaliniais žiburiais.

Tirpsta kuklus ugnies liežuvis

palei horizontą, vakarui išeinant,

netvirtas pažadas kitos dienos –

pavienis potėpis avietiniais dažais.

Nugrimzdusi į prieblandą šviesa

dar snaudžia, nebrėkšta rytas,

užkerėtas glėbyje tamsos. Dangus

pasimetė apvilktas patalais pilkais.

Būk atsargus, dangaus bičiuli,

kol ramiai sapnuodamas pilnėsi,

giliai įaugusi į sidabrinę širdį,

tavęs migla daugiau nebepaleis.