Pusiau

Bedugnės sieloje verpetais,

gyvastį siurbiantys viesulai,

dalis tavęs dar čia, kita –

už apsauginio rato,

nuo pirmojo jau kvapo

padalintas taip buvai.

Kiekvienas dūžis – iš anapus

atodūsiais ataidi ratilai.

Gyvenam tarsi muziką

skaitydami iš lapo,

melodijas kažkur girdėtas

kartodami savo balsais.

Tarsi čia buvęs šimtus kartų,

kitų atspindžiuose save matai.

Žingsnis kiekvienas

suskaičiuotas ir pasvertas.

Per smulkų sietą iš saiko

byra būsimi keliai.

Kol vieną pusę ardo,

kitą – mezga.

Ir vėl iš naujo.

Amžinai.