Toks netikėtai ramus rytas:
anksti nubudę rąžosi klevai,
debesų draiskanos, per naktį
išsunktos, jau išbarstytos,
properšos ryto auksu žiba,
į šlapią žolę geriasi garsai.
Tik atminty dar siaučia nakties vėjas,
pyktį išliejęs lediniais lašais.
Nuo stogo vienišas jau dūmas
tingiai raitos, pasunkėjęs,
nuo sočios upės drėgmė kyla,
į rūko sieną atsimuša balsai.
Sapnus po antklodėm pamiršę,
sulaukę dar vienos naujos pradžios,
paleidę praeitį, lengvi,
svajones mezgame tarp pirštų,
nebeapsunkinti dangaus
žadėdami. Iki kitos audros.
No comments:
Post a Comment