Progos

Ji vėl išeina: žarijom

tarp anglinių debesų

dienos likučiai virtę,

jose praeitis smilksta,

tarytum popierius

deginamų laiškų.

Viską išsineša,

kas buvo skirta,

nuo snaudulio apgirtę,

kampuos palikę

ginklus, ją palydim

iki ribos sapnų.

Nesnaudžia tik vorai

kol meteorai raižo

bedugnį dangų,

prasmes suaudę,

pavėjui paleidžia sielas

– aitvarus dausų.

Gavę dar vieną progą,

kokie ryte pakirsim?

Ar pamokas išmokę,

o gal, nuo praeities

nupurtę dulkes, grįšim 

prie senų karų?