Polaris

Šiaurine, mano seserie naktine,

sruogose tavo laumės supasi,

iš mėnesienos nerdamos sapnus.  

Kol diena, žaroje liepsnodama,

nuo dangaus žiežirbomis lupasi,

pavargusiam paklydėliui

tu surandi kelius.

Kiek daug, mano ryškioji seserie,

skaudžios tiesos tavyje sutelpa,

kai išskaidrėja virš galvos dangus.

Nerimastingi kai minčių upokšniai

į vienas marias suteka,

sidabru tviskančiame veidrody

atsiveria vidus.