Friday, 27 March 2020

Apie žmones, kurie kenčia kančią ir žmones, kurie nekenčia

Žmogus, kuris kenčia kančią, kartais nekenčia to, kuris jam kančią sukėlė. Taip jau paprastai nutinka, kai buvo didelė neteisybė ir skausmas. Tokios ir yra žmogaus, kuris kenčia kančią, neapykantos ribos. Praėjus laikui, o pastarasis, žinia, kiekvienam savaip slenka, todėl vieni atleidžia greitai, o kiti ilgai nešiojasi šitą naštą, neteisybės jausmas ir skausmas slopsta. Žmogus, kuris kenčia kančią, išgyvena didžiules vidines kovas, leidžiasi į sielos gelmes, ieškojimus ir pagaliau pamato, kad jo skriaudikas – lygiai toks pat žmogus, kartais labai pasimetęs, o kartais net kenčiantis didžiulę kančią. Dažniausiai tuomet atleidžiama ir paleidžiama, nes skausmas ir taip – per sunki našta, kad be jo dar ką nors savu noru užsikrautum. Atleidžiama ir paleidžiama, bet niekada nepamirštama, nes gilios žaizdos vietoje visuomet lieka randas.
Žmogus, kuris nekenčia, paprastai nekenčia to, kuriam kančią sukelia. Kartais net susifabrikuoja kokią nors kančią, kad galėtų pateisinti neapykantą. Nėra jokios tikros žaizdos, nebus jokių randų. Žaizdos ir randai skirti tiems, kurie kenčia nuo žmonių, kurie nekenčia. O pastarieji nekenčia ne dėl konkretaus veiksmo, kažkokios konkrečios padarytos skriaudos: jie tiesiog nekenčia žmogaus. Neapykanta, žinia, yra apakinantis dalykas, todėl sunku pasakyti tikrąsias jos priežastis. Bet viskas tuomet žmoguje kliūva, kaip bepasuksi.
Neapykanta ne kokia nors bakterija arba virusas, kad ja apsikrėstum. Ji kyla iš žmogaus vidaus, ten yra auginama ir maitinama tarsi baisus žvėris. Šitas žvėris yra labai alkanas ir nuolat reikalauja maisto. Net jei nelieka vieno neapykantos objekto, žvėris niekur nedingsta, todėl surandamas kitas neapykantos objektas. Net nelabai svarbu kas ir koks. Neapykantos akinami žmonės tarsi nešiojasi su savimi purviną dvokiantį skudurą, pasigamintą iš visokiausių neapykantą pateisinančių interpretacijų, teorijų ir kaltinimų. Jei nėra aiškaus priešo, kurio galima tiesiogiai nekęsti, jie tą skudurą užmeta ant bet kurio kito ir apsimeta, kad po tuo skuduru – priešas. Žvėriui visos aukos tinka.
Deja, nors neapykanta nėra bakterija arba virusas, kuriuo galima apsikrėsti, žvėrys mėgsta pulti gaujomis, todėl kartais atrodo, kad ji plinta nesustabdomai. Bet tai nėra tiesa. Neapykanta neplinta, tiesiog žvėrys kaukia choru ir šiepia dantis, drąsindami vienas kitą, todėl tampa labai nejauku net tam, kuris visai niekuo dėtas, o gal net tyčia eina priešinga kryptimi. Deja, kai neapykantos žvėris įveikia jį nešiojusį žmogų, saugus negali jaustis nė vienas.
Valdykime savyje neapykantos žvėrį. Kiekvienas jį turime ir jaučiame. Kartais pateisiname, kad jis naudingas kovojant už svarbius dalykus. Tačiau žvėris visuomet lieka žvėrimi, net kai jį prijaukiname. Tada sakome sau: nėra manyje žvėries. Ir tai yra tiesa, nes kai žvėris praryja žmogų, tai ne žvėris žmoguje yra, o žmogus žvėryje. Ir tol, kol žmogus yra, yra kibirkštis vilties. Reikia tik pamatyti kitame žmoguje žmogų, kuris kenčia.

2020 m. kovo 11 d. 

No comments:

Post a Comment