Ventoje vandens
lelijos žydi:
baltai geltonas
takas
nusidriekęs išilgai
krantų.
Švendruose tyliai
šnara vėjas
pasiklydęs, paviršiumi
prabėga
lengvas, nesukeldamas
bangų.
Tokia dabar rami,
tarytum snaustų,
tarsi toliau už
vingio į kasas
žolių nepintų sūkuriai.
Upės likimas betone
įspraustas:
leisgyvę tėkmę varžo
pasidalinę tvenkiniai.
Besvoriai debesys
žiedais apkaišyti.
Vanduo lyg ašara
skaidrus,
rodos, maldauja darganos.
Gal Broliai septyni,
miegantys Sietyne,
tave naujom jėgom
apdovanos?
No comments:
Post a Comment