Lelijos

Ventoje vandens lelijos žydi:

baltai geltonas takas

nusidriekęs išilgai krantų.

Švendruose tyliai šnara vėjas

pasiklydęs, paviršiumi prabėga

lengvas, nesukeldamas bangų.

Tokia dabar rami, tarytum snaustų,

tarsi toliau už vingio į kasas

žolių nepintų sūkuriai.

Upės likimas betone įspraustas:

leisgyvę tėkmę varžo

pasidalinę tvenkiniai.

Besvoriai debesys žiedais apkaišyti.

Vanduo lyg ašara skaidrus,

rodos, maldauja darganos.   

Gal Broliai septyni,

miegantys Sietyne,

tave naujom jėgom apdovanos?