Fjordai

Mes sėdime kojas
nuo Grįžulo Ratų nukorę,
po mumis plyti fjordai,
akyse mūsų – jūros.

Ganome debesis, 
ledynuose sielas nuplovę,
tyla skamba akordais,
bangų ašaros sūrios.

Ir atrodo, kad
nieko nebėra, 
visur tik vanduo, 
mes – iš jo ir jame.

Ir atrodo, kad
mes tokie lengvi
kylame į orą,
lyg ištirpę rūke.

Mes abu begaliniai,
tu – kalnai, aš – fjordas,
iš giliausio dugno
iki tolimo dangaus.

Mums keliai susipynė,
laikas – mūsų turtas.
„Dar ilgai negrįšim,“ -
sakyk, jei kas paklaus.

Mes tušti tarsi indai
žvaigždes savo išsibarstę,
su savimi savo dangų
išsinešime susilankstę.

2020 m. rugpjūčio 25 d. 

Rudenėjimas

Pievose styrančiais nurudusiais gėlių skėčiais,
tarsi pastoliais, kopinėja vorai,
raizgydami sudėtingas tiltų konstrukcijas,
kuriomis vasara netrukus išeis.

Dangumi vis dažniau šliaužia apsnūdę debesys,
gūsingo vėjo raginami piktai,
pilvus prarėžę į gelstančias beržų viršūnes,
praplyšę liūdesį varvina stogais.

Išvirpinę visą naktinę kaitrą nutilo
ką tik darniai orkestre griežę žiogai.
Į kol kas dar vis neįprastą tylą paniro
migloje skęstantys ankstyvi rytai.

Gūžiamės gilyn į vis šiltesnes apykakles,
drėgmei įsikabinus aštriais nagais,
tokia laimė apima pagaliau sugrįžusius
į namus, gardžiai kvepiančius obuoliais.

2020 m rugpjūčio 24 d. 

Rugpjūčio vakarai

Mano vakarai
tavo danguje,
žalvario žara
akių gelmėje.

Tirpstanti šviesa
plazda žvaigždėse,
besvorė dvasia
tavo tamsoje.

Kol mane laikai,
virpančia styga
tavyje skambu
tylos muzika.

Tavieji sapnai
mano erdvėje,
kosminiai keliai
mano delnuose.

Po lietaus

Lakišiais aplipę
brendam per šlapią mišką,
kvepiantį grybais.
Balose raibuliuoja dangus.

Išlaisvinta upė
vėl palaimingai šniokščia,
alsuoja drėgme.
Tavo atodūsis toks gilus.

Einame nurimę,
tarytum kas liūdesį
būtų išplovęs.
Po bitkrėsių skėčiais šiesu.

Nesiekiame žemės
lyg išlyti debesys,
mintis išbarstę,
paskui rūką, pamiršę kelius.

2020 m. rugpjūčio 4 d.

Palydos

Susigūžę nuo ryto vėsos,

basas pėdas rasa užgėlė,
brendame per smilgas namo,
šypsosi Dievas, ant senos
obels šakos prisėdęs.

Lyg planetos byra obuoliai,
tarsi likusį laiką skaičiuotų,
jau apsnūdę ryto spinduliai,
gervės plėšo brėkštos tylą,
lyg raudas giedotų.

Laumėms tiltus jau neria vorai,
šviesą pamiškėmis pasėję,
tamsos rūbą neria vakarai,
paukščiams kelią naktimi
žvaigždėmis pažymėję.

2020 m. rugpjūčio 2 d.