brendam per šlapią mišką,
kvepiantį grybais.
Balose raibuliuoja dangus.
Išlaisvinta upė
vėl palaimingai šniokščia,
alsuoja drėgme.
Tavo atodūsis toks gilus.
Einame nurimę,
tarytum kas liūdesį
būtų išplovęs.
Po bitkrėsių skėčiais šiesu.
Nesiekiame žemės
lyg išlyti debesys,
mintis išbarstę,
paskui rūką, pamiršę kelius.
2020 m. rugpjūčio 4 d.
No comments:
Post a Comment