nuo Grįžulo Ratų nukorę,
po mumis plyti fjordai,
akyse mūsų – jūros.
Ganome debesis,
ledynuose sielas nuplovę,
tyla skamba akordais,
bangų ašaros sūrios.
Ir atrodo, kad
nieko nebėra,
visur tik vanduo,
mes – iš jo ir jame.
Ir atrodo, kad
mes tokie lengvi
kylame į orą,
lyg ištirpę rūke.
Mes abu begaliniai,
tu – kalnai, aš – fjordas,
iš giliausio dugno
iki tolimo dangaus.
Mums keliai susipynė,
laikas – mūsų turtas.
„Dar ilgai negrįšim,“ -
sakyk, jei kas paklaus.
Mes tušti tarsi indai
žvaigždes savo išsibarstę,
su savimi savo dangų
išsinešime susilankstę.
2020 m. rugpjūčio 25 d.
No comments:
Post a Comment