Fjordai

Mes sėdime kojas
nuo Grįžulo Ratų nukorę,
po mumis plyti fjordai,
akyse mūsų – jūros.

Ganome debesis, 
ledynuose sielas nuplovę,
tyla skamba akordais,
bangų ašaros sūrios.

Ir atrodo, kad
nieko nebėra, 
visur tik vanduo, 
mes – iš jo ir jame.

Ir atrodo, kad
mes tokie lengvi
kylame į orą,
lyg ištirpę rūke.

Mes abu begaliniai,
tu – kalnai, aš – fjordas,
iš giliausio dugno
iki tolimo dangaus.

Mums keliai susipynė,
laikas – mūsų turtas.
„Dar ilgai negrįšim,“ -
sakyk, jei kas paklaus.

Mes tušti tarsi indai
žvaigždes savo išsibarstę,
su savimi savo dangų
išsinešime susilankstę.

2020 m. rugpjūčio 25 d.