Kometa

Kartais, nubudus iš ryto,
manęs, kaip ir sniego,
pasauliui nėra.

Į laiko raukšlę įkritusi
tūnau giliai savy,
tarsi kokone.

Gal taip jaučiasi kometos
bėgdamos nuo Saulės
į užuovėją?

Afelis kažkur už Plutono,
atokvėpis trumpas
jo šešėlyje.

Bet net sniegas kartais tampa
už viską svarbiausias.
Ateina diena.

Lekiame deginami šviesos
po ryškia skraiste,
kol ištirpstame.