Dangaus šukės ant miško paklotės:
jas balandis dosniai pasėjo.
Vėjas šiltas, stabarus suvėlęs,
į blindės žiedus bites pakylėjo.
Sproginėja beržai dar sustirę,
lauktą šilumą gerdami godžiai,
vakarais, jau miškui pritilus,
devynbalsės giesmė sielą guodžia.
Takais plukių baltų ir geltonų
pasipuošę visi šabakštynai,
akiai vis dar sunku patikėti,
kad ne šerkšnu boluoja kemsynai.
Vis anksčiau aušra mosteli chorui
prie darbų kiekvieną prikelti.
Pasaulį gali aiškiau įžiūrėti,
kai akys sapnais neapveltos.
Paupy, po žalėjančiais krūmais
tyliai snaudžia atokaitoj žvejas.
Rodos, ką tik burkavo balandis,
jį gegužė kukuodama vejas.
2021 m. balandžio 21 d.
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Wednesday, 21 April 2021
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment