Tu – mano sielos sodo obelis,
apsipylusi rožiniais žiedais,
šešėly tavo ilsisi širdis,
atviros žaizdos traukiasi randais.
Tu – nevystančios vaikystės pievos,
žaliuojantys ir kvepiantys takai,
kregždžių klykavimo pilnas kiemas,
tik tavo glėbyje – tikri namai.
Lyg troškulį malšinantis lietus –
tavieji žodžiai į mano sausrą.
Savim laikai užrėmusi vartus:
Kronas ratais už jų garsiai gaudžia.
Vienintelė visai aiški kryptis
savas prasmes išbarsčius kelyje.
Mano gyvenimo žemėlapis
išraižytas tavo šviesiam veide.
Mamytei
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Friday, 30 April 2021
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment