Apie levandų mėlį ir kitoniškumą

Negalėčiau paaiškinti, kodėl taip labai myliu levandas. Gal čia kažkas panašaus į motinos meilę savo vaikui: myli ir viskas. Tiesiog tai – vienas tų savaime suprantamų dalykų.

Nedidelio sodo savininkui savaime suprantamas dalykas yra augalų įvairovė. Vienus jis sodina tam, kad suvalgytų, o kitus – kad pasidžiaugtų. Deja, įvairovės pranašumą suvokia nevisi.

Jei burokėliai būtų žmonės, jie, greičiausiai bambėtų apie levandos nenaudingumą sodininkui, keistą jos lapų ir žiedų spalvą, jau nekalbant apie dar keistesnį aromatą. Jie reikalautų, kad levanda liautųsi staipytis ir traukti visą dėmesį į save, kad pagaliau taptų naudinga daržove ir subrandintų šakniavaisių ir būtų tokia, kaip visi. Blogiausiu atveju ji bent jau turėtų imti pavyzdį iš serbento. Tas, aišku, yra keistuolis, mat turi įžūlumo puikuotis žiedais, o vaisių nebrandina po žeme, kaip visi normalūs burokai. Bet jis bent jau kažkokius vaisius ant tų savo plonų šakalių nokina. Apie bulves burokėliai patylėtų, nes, kaip pagalvoji, yra labai nepadoru priauginti tokį didelį kiekį šakniavaisių vienu ypu. Pamaivos! Kad jas kas iškastų!

Akivaizdu, kad bambekliai burokėliai nežino, jog levandas paprastai sodina tam, kad sieloje būtų šventė. Dar jie nežino, kad sieloje šventė būna ir nuo naminių barščių. Jei jie tai žinotų, gal nesuktų sau galvos dėl kitų pranašumo, o džiaugtųsi, kad sodininkas juos pasirinko dėl jų savitumo.

Taip ir Didysis Sodininkas mus pasirinko, kad levandos būtų levandomis, o burokėliai – burokėliais. Vargu ar jis apsidžiaugtų savo Sode radęs vien burokėlius. Tad gal neverta sukti sau ir kitiems galvos dėl kitoniškumo keliamo pavojaus ir pagaliau susivokti, kad įvairovė – puikus savaime suprantamas dalykas. Panašiai toks pat, kaip ir žydinčios levandos aromatas.

2015 m. liepos 17 d.