Negalėčiau
paaiškinti, kodėl taip labai myliu levandas. Gal čia kažkas panašaus į motinos
meilę savo vaikui: myli ir viskas. Tiesiog tai – vienas tų savaime suprantamų
dalykų.
Nedidelio
sodo savininkui savaime suprantamas dalykas yra augalų įvairovė. Vienus jis
sodina tam, kad suvalgytų, o kitus – kad pasidžiaugtų. Deja, įvairovės
pranašumą suvokia nevisi.
Jei
burokėliai būtų žmonės, jie, greičiausiai bambėtų apie levandos nenaudingumą
sodininkui, keistą jos lapų ir žiedų spalvą, jau nekalbant apie dar keistesnį
aromatą. Jie reikalautų, kad levanda liautųsi staipytis ir traukti visą dėmesį
į save, kad pagaliau taptų naudinga daržove ir subrandintų šakniavaisių ir būtų
tokia, kaip visi. Blogiausiu atveju ji bent jau turėtų imti pavyzdį iš
serbento. Tas, aišku, yra keistuolis, mat turi įžūlumo puikuotis žiedais, o
vaisių nebrandina po žeme, kaip visi normalūs burokai. Bet jis bent jau
kažkokius vaisius ant tų savo plonų šakalių nokina. Apie bulves burokėliai
patylėtų, nes, kaip pagalvoji, yra labai nepadoru priauginti tokį didelį kiekį
šakniavaisių vienu ypu. Pamaivos! Kad jas kas iškastų!
Akivaizdu,
kad bambekliai burokėliai nežino, jog levandas paprastai sodina tam, kad
sieloje būtų šventė. Dar jie nežino, kad sieloje šventė būna ir nuo naminių
barščių. Jei jie tai žinotų, gal nesuktų sau galvos dėl kitų pranašumo, o
džiaugtųsi, kad sodininkas juos pasirinko dėl jų savitumo.
Taip ir
Didysis Sodininkas mus pasirinko, kad levandos būtų levandomis, o burokėliai –
burokėliais. Vargu ar jis apsidžiaugtų savo Sode radęs vien burokėlius. Tad gal
neverta sukti sau ir kitiems galvos dėl kitoniškumo keliamo pavojaus ir
pagaliau susivokti, kad įvairovė – puikus savaime suprantamas dalykas. Panašiai
toks pat, kaip ir žydinčios levandos aromatas.
2015 m. liepos 17 d.
No comments:
Post a Comment