Gyvenimo pilnatys

O virš Kauno jau kybo didžiulis Mėnulis. Vienas gydytojas sakė, kad tokiomis dienomis priėmimo skyriuje padaugėja pacientų, kuriems nereikia chirurginių intervencijų. Skauda žmogui, o nėra ką išpjauti, susiūti ar vaistais numalšinti. Gali tik išklausyti, užjausti, paguosti.

Neilgam tai: praeis kelios paros ir kaimyninis dangaus kūnas pradės nykti iš mūsų akiračio, nurims jausmų ir emocijų potvyniai, nerimai. Tarytum vaiduokliai sumenks baltoje šviesoje reikšmingomis pasirodžiusios bėdos.

Tačiau būna ir kitokia pilnatis: kartais ji ateina ilgam, net keleriems metams, o kartais – su visam. Pateka ji žmogaus gyvenime ir atsisako sudilti. Keistas tai metas: visa, kas skendėjo tamsoje, ima lįsti į šviesą. Pradedi matyti tikruosius žmonių veidus, jų ketinimus, savo ir jų baimes. Susidrumsčia viskas, kas buvo ramu. Atpažįsti save kituose ir kitus savyje. Patiri didelį skausmą, kurio neįmanoma atsikratyti net nubėgus dešimtį kilometrų. Būni pavadintas nenormaliu. Bet tai – nieko blogo. Būti nenormaliu – didelis dalykas. Tik patys nenormaliausi sukuria nemirtingus sonetus, sukuria visatos modelius ar išranda technologijas, be kurių paskui niekas nebegali gyventi.

Virš mano laikinų namų stogo ką tik praskrido laukinių ančių pulkas, nukreipęs rikiuotės smailųjį kampą šiltųjų kraštų kryptimi. Vakaras šaltas, rudens nuojautas jau keičia darganos laukimas. Ir rodos tokį ramų vakarą, vidus ir manyje audringas: jaučiu, kad mano gyvenimo pilnatis dar nesibaigė. Džiugus tai nerimas, šaukiantis ieškoti, siekti, norėti nepaliečiamų dalykų. Vargu, ar norėčiau vėl gyventi palaiminguose patamsiuose.

2014 m. rugsėjo 8 d.