Tyla prieš skrydį

Man patinka tyla. Ji turi tūkstančius veidų. Ypač ji įvairi miške. Štai rudenį mūsų kaimynas stūkso beveik nebylus. Niekas jame nesprogsta, negieda, neskuba. Tik tyliai šiugžda padžiūvę lapai, apraizgyti begalinėmis voratinklių gijomis. Jei pasiseka, gali išgirsti bumbsint kaštonus, riešutus ar giles. Vis dažniau girdisi genio stuksenimas. Po truputį mišką apima begarsė tyla.

Man patinka, kaip tokioje tyloje skamba žodžiai, tarp jų daromos pauzės. Kiekvienas – tarsi koduotas erdve sklendžiantis pranešimas. Kartais, po ilgos tylos ištartas žodis duoda pradžią stebuklui. O kartais pauzė tarp žodžių pasako daugiau, nei atsargiai parinkta frazė arba tiradų virtinė. Kai tyla stoja ten, kur jos neturėtų būti, aiškiausiai prabyla pašnekovo povyza ir mimika.

Vieną tokį atvejį, kai stojus nepatogiai tylai garsiau už viską šaukė kreivas šypsnis, labai gerai prisimenu. Tuokart bandžiau apnuoginti sielą žmogui, su kuriuo išgyvenome keletą nesusipratimų. Buvau tokia naivi, kad būtent taip pavadinau tuos kruopščiai kolekcionuojamus nutikimus. Pamenu, kad kreivas šypsnis, kuriame buvo sumišusi panieka ir pergalingas pasitenkinimas, man staiga nušvietė protą aiškiau, nei tūkstantis triukšmingų žodžių: kažkas kruopščiai audė lipnaus melo voratinklį, o aš į jį vis tvirčiau painiojausi. Pamenu, dar bandžiau tarti kažkokius žodžius, bet jie smigo į juodą tylą tarsi į garsui nepralaidų filtrą. Liko tik kreivas šypsnis ir visiškas aiškumas. Nespėjau susivokti, o jau buvau susukta į savotišką kapsulę, iš kurios negalėjau susisiekti su ankstesniu savo pasauliu. Niekas manęs nebenorėjo girdėti, nors visi žinojo kažkokią mistinę tiesą. Netrukus pati pradėjau abejoti tuo, ką žinau apie save. Kai dar bandžiau prieštarauti, net maldauti, kad nebestumtų į tamsą, man pašaipiai pasiūlė pasitikrinti galvą. Pasitikrinau. Pasirodo, ji kuo puikiausiai veikė ir viską teisingai suprato, tik negalėjo patikėti tokiu metodišku žiaurumu. Kai pagaliau užčiaupiau burną ir ėmiau tylėti, triukšmingi minčių debesys pradėjo sklaidytis.

Prireikė nemažai laiko, kol mano viduje vėl atsirado vietos tylai. Po kelių mėnesių, kai stovėjau ant balto tarytum naujas gyvenimo puslapis Oslo operos ir baleto teatro stogo, kai pagaliau pajutau norą išskleisti sparnus ir pakilti virš fiordų, iš savo minčių išstūmiau triukšmą. Tylą liejosi vidun laisvindama, guosdama, žadėdama naują pradžią.

Dabar, kai jau praėjo metai nuo visiškai negarbingo ir, greičiausiai, turėjusio mane pribaigti smūgio žemiau juostos, mano tyla velkasi kitokį rūbą. Kol vorai ir toliau pančioja rudeninį mišką į savo tinklus, o rytinė rasa ir saulė verčia juos spindinčiais žvaigždynais, tirpsta paskutinės mane pančiojusios baimės gijos. Liko tik menki nerimo atgarsiai, tarsi būgnai šaukiantys į kovą. Atėjo laikas plienu žvangančiai tylai.

2014 m. rugsėjo 22 d.