O virš
Kauno jau kybo didžiulis Mėnulis. Vienas gydytojas sakė, kad tokiomis dienomis
priėmimo skyriuje padaugėja pacientų, kuriems nereikia chirurginių
intervencijų. Skauda žmogui, o nėra ką išpjauti, susiūti ar vaistais
numalšinti. Gali tik išklausyti, užjausti, paguosti.
Neilgam
tai: praeis kelios paros ir kaimyninis dangaus kūnas pradės nykti iš mūsų
akiračio, nurims jausmų ir emocijų potvyniai, nerimai. Tarytum vaiduokliai
sumenks baltoje šviesoje reikšmingomis pasirodžiusios bėdos.
Tačiau
būna ir kitokia pilnatis: kartais ji ateina ilgam, net keleriems metams, o
kartais – su visam. Pateka ji žmogaus gyvenime ir atsisako sudilti. Keistas tai
metas: visa, kas skendėjo tamsoje, ima lįsti į šviesą. Pradedi matyti
tikruosius žmonių veidus, jų ketinimus, savo ir jų baimes. Susidrumsčia viskas,
kas buvo ramu. Atpažįsti save kituose ir kitus savyje. Patiri didelį skausmą,
kurio neįmanoma atsikratyti net nubėgus dešimtį kilometrų. Būni pavadintas
nenormaliu. Bet tai – nieko blogo. Būti nenormaliu – didelis dalykas. Tik patys
nenormaliausi sukuria nemirtingus sonetus, sukuria visatos modelius ar išranda
technologijas, be kurių paskui niekas nebegali gyventi.
Virš mano
laikinų namų stogo ką tik praskrido laukinių ančių pulkas, nukreipęs rikiuotės
smailųjį kampą šiltųjų kraštų kryptimi. Vakaras šaltas, rudens nuojautas jau
keičia darganos laukimas. Ir rodos tokį ramų vakarą, vidus ir manyje audringas:
jaučiu, kad mano gyvenimo pilnatis dar nesibaigė. Džiugus tai nerimas,
šaukiantis ieškoti, siekti, norėti nepaliečiamų dalykų. Vargu, ar norėčiau vėl
gyventi palaiminguose patamsiuose.
2014 m. rugsėjo 8 d.
No comments:
Post a Comment