Kliokvarnis Tempaila

Mūsų šuo turi tūkstantį vardų. Aišku, jo pase įrašyta, kad jis – Maksimus Gudruolis ir to nepaneigsi: jis maksimaliai protingas. Gal todėl jis puikiai supranta, kuris tądien šeimininkams galvon šovęs žodis skirtas jam pasišaukti. Todėl jis dar ir moka parodyti, kad sąmoningai ignoruos bet kokias panašias pastangas, nes, pavyzdžiui, jaučiasi labai nelaimingas arba yra smarkiai užsiėmęs.  

Pastaruoju metu jį vadinu Kliokvarniu Tempaila. Todėl, kad išmoko reikalauti visko inkšdamas, kaip kokia kriokianti varna, nes jaučia, kaip tai veda mane į visišką neviltį nuo kurios galėčiau nagais sienas skaptuoti. Ir todėl, kad eidamas pasivaikščioti tempia taip, kad važiuočiau ant ratelių be jokių bėdų, jei tuos ratelius turėčiau. Tiesa, kai pernai pavasarį bandžiau važinėtis dviračiu, kad mūsų augintinis išsibėgiotų, o nuvargęs nustotų visko reikalauti, jis mane kuo sėkmingiausiai nutraukdavo žemyn, tad kojas puošė gražiausiomis pasaulio spalvomis pražydusius mėlynės.  Žinoma, mes bandome mokytis nesitampyti, o tuomet atrodom kaip du užsispyrę ožiai: kiekvienas nusisukęs į savo pusę nejudam, pavadėlį įtempę iki maksimumo. Dažniausiai laimiu aš, bet ta pergalė trunka kokias penkias sekundes. O po to vėl prasideda tempimas ir kartojasi ožių scenarijus. Kai Tempailai tai nepakenčiamai nusibosta, jis pasiduoda, garsiai priekaištaudamas ant viso kaimo atslenka atbulas prie mano kojos ir atsisėda.

Makselis dabar išgyvena pavasariškai stiprius jausmus įvairaus dydžio kalėms ir loja ant visų pasaulio patinų, kuriems į galvą šauna artintis prie mūsų teritorijos. Todėl man visiškai neskauda galvos, net šiek tiek džiugu, nes patvorių ravėjimui, ką ten ravėjimui – žolės pjovimui, nereikės gaišti laiko, mat ten jau susiformavo gerai išpurenti grioviai, kaip aplink kokią viduramžių pilį. Šiomis trasomis mažasis tvarkos darytojas dideliu greičiu nubėga keliasdešimt kilometrų per dieną. Garsiai lodamas ant visko ir visų.

Bet lojimas dar nieko. Štai inkšti Kliovarnis Tempaila moka visaip: garsiai, o tai reiškia, kad jis yra labai nepatenkintas susidariusia padėtimi. Toks nepatenkintas, kad net girdisi priekaištavimai, nereikia nei žodžių. Kai nori, jis moka inkšti labai tyliai. Tai daro žinodamas, kad man negalima trukdyti, bet jam labai labai reikia trukdyti, todėl daro tai vos girdimai. Jis žino, kad aš girdžiu, net jei inkščia be garso, o moka jis netgi taip: tiesiog išsitempia į vieną liniją, padeda apgailėtinai liūdną snukį ant priekinių letenėlių, sukelia antakius stogeliu ir laukia, kartais ilgesingai atsitusdamas.  Kai jau niekas nebepadeda, jis atsigula visai šalia ir apsimeta, kad miega. O tada pradeda bezdėti. Patikėkite, jis tai daryti moka meistriškai, o ši išties paveiki priemonė iš vietos išjudintų net akmenį.

Dabar jis sėdi ant sofos ir žiūri į mane: net neabejoju, kad žino, jog rašau apie jį. Mes vienas kitą suprantame be žodžių. Jis tūkstantį kartų per dieną priverčia mus nusišypsoti ir prisiminti gyvenimo spalvas. Matyt todėl taip jį ir mylime su visais neįtikėtinais gebėjimais užsilipti mums ant galvos.