Sėja

Tokią gražią dieną, kai saulė ne tik šviečia, bet ir šildo, o kaime ramu ir tylu, rankos pačios tiesiasi nuveikti ką nors ūkiško. Taigi, šiandien pribėrėme pilną šiltnamį sėklų: įvairiaspalvių ridikėlių, pačių įvairiausių salotų, krapų, špinatų, lapinių burokėlių, pupuolių, brokolių ir net citrinžolės.

Sėja - paslaptingas ritualas, kai nusilenkdamas žemei atiduodi sėklas ir susitaikai, kad viskam yra savas metas, kad niekas nenutinka be priežasties. Šis pavasarinis darbas tarsi išryškina lūžį tarp praeities ir ateities, įprasmindamas buvimo dabartyje svarbą. Jis sutramdo ir nutildo vidinius pokalbius, išblaško dūzgiančius minčių debesis, padeda susivokti ir išgryninti esmines tiesas. Tarsi atsisveikintum su tuo, kas jau buvo ir sėtum patį tikėjimą ateitimi ir viltį.  

Nėra visiškai tiesa, sakyti „ką pasėsi tą ir pjausi“. Kartais, žiūrėk, pasėji meilę ir pasitikėjimą, o nuimi skausmo derlių. Tokį, kuris perveria sielą kiaurai ir atveria žmogaus viduje naujas dimensijas – tokia yra vidinės gelmės kaina. Žinia, derlius labai priklauso nuo dirvos, į kurią beriame sėklas, ir sodininko, kuriam patikime jas prižiūrėti. Sudiržusioje žemėje vargu ar kas išdygs. O atsainus sodininkas net kantriausius daigus pražudys.

Vis tik viltį ir tikėjimą verta sėti net į kiečiausią širdį. Bepigu tikėtis gausaus derliaus iš puikiai įdirbtos vaisingos dirvos. Tačiau gerokai daugiau džiaugsmo atneša netikėtas pavienis daigas, įveikęs pačias nepalankiausias augimo sąlygas.  

Dabar pats tinkamiausias metas ruošti dirvą būsimam derliui. Tokiam, kuris nenuvysta ir neprapuola. Todėl šiandien prisiminiau viską, už ką jaučiuosi dėkinga. Todėl mano viduje suvešėjo pilnatvė, ramybė ir laimė.