Sugrįžimai

Kaskart, kai iš miesto grįžtu į kaimą, mane pribloškia tyla ir ramybė. Pabuvęs čia ilgiau, tokią aplinką pradedi laikyti savaime suprantamu dalyku, kurio vertę suvoki tik ten, kur jis praktiškai neegzistuoja. Žinoma, gyvendamas mieste išmoksti nebegirdėti triukšmo, nematyti naktį jį gaubiančio šviesos lauko, pro kurį sunku įžiūrėti žvaigždes. Išmoksti kovoti dėl savo vietos troleibuse, parduotuvių eilėse ar ant šaligatvio. Pagaliau net nebepastebi, kad kažkas pastūmė, užkliuvo, ar įsirėmė. Žmonės skuba pro šalį, paskendę savo mintyse. Pro kitus, įstrigusius automobilių kamštyje, skubi tu. Visi, tarsi mažyčiai dantračiai, atlieka savo vaidmenį: maitina šį gyvenimo laiką ėdantį milžinišką mechanizmą.   

Ir pati iš miesto į kaimą sugrįžtu visai kitokia: tarsi kempinė, mano vidus būna prisigėręs miesto erzelio, kurį būtina iškratyti lauk lyg į kelionės batus prisemtą žvyrą. Prireikia šiek tiek laiko, kol nurimstu: išblėsta susikaupę įspūdžiai, baigiasi vidiniai pokalbiai, o nuo įtampos išsekęs kūnas atsipalaiduoja.

Tačiau vien laiko nepakanka: tam, kad išties sugrįžčiau į save ir savo namus, privalau išeiti į mišką. Ten, žengdama savais keliais ir takeliais, išbarstau dūzgiantį minčių debesį, leidžiu vėjui išpūsti lauk viską, kas neturi jokios svarbos ir svorio.

Taip, įsileidusi į vidų aplinkoje tvyrančią tylą ir ramybę, pareinu nešina tik tuo, kas mane kelionėje išties praturtino ir sušildė.