Našta

Tokia sunki širdis mano šiandiena,
tokia nepakeliamai sunki.
Tarytum pilkas debesis pavasarinis,
kurio pilve – žiemos likučių draiskanos,
užmerkiančios žydras akis žibuoklių
po šaltu rūbu užmaršties.

Tokia sopulinga mano širdis šiandiena,
tokia neiškenčiamai sopulinga.
Tarytum upė iš krantų išėjusi,
kurios tėkmė grėsmingai krantą ryja,
neperkalbama ir nesustabdoma, tarsi likimas.
Kiekvienu dūžiu link mirties.

Tokia sielvartinga mano širdis šiandiena,
tokia beviltiškai sielvartinga.
Tarsi paskutinioji tirpstančios žiemos diena,
nepažadėjusios, kad vėlei susitiksim,
jos paskutinės blėstančios akimirkos,
tarsi įkalinta krūtinėje rauda, maldaujanti vilties.