Sodas

Gražusis mano sodas suniokotas,

vos gyvas po akmenų krušos.

Tolsta debesis, persisunkęs švino,

rimsta mūšio laukas po audros.

Ribos peržengtos, sutryptos eilutės,

užrašytos kelio dulkėse Dievo pirštu.

Išplėštos ir numestos guli širdys,

akmenimis virtusios – ginklu.

Kraunu jas atsargiai į altorių šventą.
Pirštus svetimus it spyglius traukiu iš žaizdos.

Viską sudedu: kas sužeista, kas liko.  

Smilksta mano sodas. Atlikta. Jau po aukos.

Iš dangaus malonės širdys atsigauna,

gal tuščioms krūtinėms jas vėlei dovanos.  

Gražusis mano sodas sužydės atkurtas,

stebuklingas sodas, be krašto ir be pabaigos.

/Moterų istorijos/