Žiogų sapnas

Snaudžia po žiemos patalu žiogai,
sapnuoja ilgesy paskendusį rugpjūtį,
kai puošiasi žvaigždynais vakarai,
tyla rasota skverbiasi į lengvą būtį.

Jie regi mus po sirpstančiu dangum,
gilyn į miglą brendančius, tarsi į upę,
kol dar besvores, lyg pienių pūkai,
svajones smilgose ganome sutūpę,

kol laimė visiškai dar paprasta
perseidais tykiai ant ražienų nusileidžia,
gal mes tikrieji ten, žiogų sapne,
kol čia save kitiems išsigalvoti leidžiam?

Saulėgrįža

Vos lašas šviesos,
pro lino maršką
išpeltakiuotą,

į medės sapną,
po našta balta,
pasidabruota.

Medumi sunkias
pažadas šiltas
vėlei nubusti,

dangų palietus,
vėjo glamones
šiltas pajusti.

Pardunda ratai
gintaru, auksu
išdekoruoti,

neša mergelę
ugnies liežuviais
apvainikuotą.

Buskit nubuskit
akys užmerktos,
snaudulio pilnos,

ruoškit papuoškit
viešniai takelį,
pažadas pildos.

Prasmė

Šiąnakt braidžiau

po sidabrinius dobilus,
iš kurių bitės rinko skausmą.

Rasos lašus,
didelius, tarsi obuolius,
maitino jais dangų bejausmį.

Žvaigždynai, lyg
medaus pripildyti koriai,
naujomis saulėmis dabinti.

Plyti visur
pulsuojantys kančios laukai:
šviesai atėjo laikas gimti.

2021 m. gruodžio 10 d. 

Nebylios

Giliai, po medžių šaknimis,
atmerkę tūkstančius akių,
gyvenimai jau išnaudoti
nebyliai ilgisi žvaigždžių.

 
Šaltyje sustingę hifai
neperduoda jokių žinių.
Sapnai visi jau išsapnuoti
pavargę meldžia pabaigų.

 
Kaulėtus pirštus pro sniegą
iškišę semiasi vilčių,
ateina naktį pasišildyt
vėlės prie gyvenimo laužų.

2021 m. gruodžio 5 d.

Solus

Vos keli centimetrai
tarp manęs ir kosminio speigo.
Nežinoma kryptimi neša
pasimetęs erdvėje laivas.

Sninga meteoroidais,
jau beveik nebeliko laiko.
Paskutinius deguonies gurkšnius
godžiai taupau, tikiu lyg vaikas.

Siunčiu koordinates
tik tau, kiti jau nebeieško.
Tyli rūdijančios antenos
į klaidingas puses nukreiptos.

Tirpstu su žvaigždžių šviesa,
neša į bedugnę besaikę.
Aš žinau, kad tu rasi mane
net kai teorijos nuneigtos.

2021 m. gruodžio 6 d.