Snaudžia po žiemos patalu žiogai,
sapnuoja ilgesy paskendusį rugpjūtį,
kai puošiasi žvaigždynais vakarai,
tyla rasota skverbiasi į lengvą būtį.
Jie regi mus po sirpstančiu dangum,
gilyn į miglą brendančius, tarsi į upę,
kol dar besvores, lyg pienių pūkai,
svajones smilgose ganome sutūpę,
kol laimė visiškai dar paprasta
perseidais tykiai ant ražienų nusileidžia,
gal mes tikrieji ten, žiogų sapne,
kol čia save kitiems išsigalvoti leidžiam?
No comments:
Post a Comment