Gyvenimo virtuvė

Sumetusi jautienos kaulus į puodą ir magiškais judesiais sudėjusi septynių rūšių prieskonius staiga supratau, ką reiškia posakis „draugą nelaimėje pažinsi“. Anksčiau kažkaip atrodydavo, kad nelaimės padeda „atsijoti“ draugus nuo nedraugų. Tikrus nuo apsimestinių. Atpažinti vilkus ėriuko kailyje. Tačiau raibulių raštai nerūdijančio plieno fone kvietė mąstyti kitaip.

Galbūt draugystė – konstanta, tarytum Žemės ryšys su Saule? Tik jos būsena kinta tarytum Mėnulio fazės. Kartais draugas tampa priešu: degina tarytum aitrusis pipiras žaizdą. „Kaip tu taip galėjai?“ – norisi šaukti, nes skauda, nes nemalonu, nes staiga pamatai, kad gražųjį savo fasadą demonstravęs bičiulis staiga pasisuko ne tokia puošnia puse į tave, atverdamas priplėkusius kampus ir įpuvusias sijas. Dar skaudžiau, kad atsukęs į kitus savo puošniuosius balkonus, jis gardžiuodamasis atskleidžia visas paslaptis apie tavo pablukusias freskas ir suraižytą parketą.

Sunku tuomet mylėti draugą. Kadaise tepęs medumi, dabar jis raižo, čaižo, pjausto, kankina, mojuoja neapykantos vėliava, po kuria telpa būrys lengvatikių žioplių ir nekentėjų, polinkį į sadizmą slapstančių po neskoningu teisuoliškumo dekoru. O tuomet jau keršija už viską, ko anksčiau nesugebėjo atleisti. Gal už tai, kad pasaulis tave labiau mylėjo, o gal pranokai jį ir pabuvai didesnis, reikšmingesnis, -esnis, -esnis, -esnis...

Dyla draugystės pilnatis iki plonyčio siūlo.

Tačiau nelaimėje draugas netampa nedraugu, bailiu ar nejautriu lyg tuščias sraigės kiautas. Čia jis tiesiog parodo savo tikrąjį veidą. Tokį, kokio anksčiau nebuvo matyti pro iškvėpintą rožinę dūmų užsklandą, po kuria nepastebėjai pasisėjusio neapykantos grūdo ar įsimetusio pavydo puvinio. Visa, kas tikra, galima įžvelgti tik per skausmo lęšį. Gėrį, jei tokio buvo. Skausmą – savyje, kad ūgtelėtum. Ir giliai slapstytas paslaptis, kruopščiai dangstytas po apsimestine šypsena ar deklaracijomis.

Tuomet ir pamatai savo draugą tokį, koks yra. Tą, kuris po paradiniu fasadu, tamsiausią jo mėnulio pusę. Pamatai jį praeities raibuliuose, pamatai ten save ir vis dar judu rišančią plonytę šviesos stygą. Jei ji nutrūks, abu nulėksite kas sau į skirtingas bekraštės, stingdančios Visatos puses. Nieko baisaus, ten yra daugiau saulių...

Vis tik kartais Mėnulio ragelis ima pilnėti, iš tamsos išplėšdamas vis daugiau dangaus. Po tokios varginančios delčios galiausiai ateina nauja, ryškesnė pilnatis. Nes visa keliauja ratu. Nes be tamsos nesuvoktume šviesos. Nes be pokyčių ir aitrios tikrovės prošvaisčių gyvenimas atrodytų sprangus ir prėskas.

Čia iš minčių gelmės mane pažadino kunkuliuojantis puodas. Sriuba juk ne šiaip srėbalas. Tai - stebuklingas viralas mylimam žmogui. Su sveikatą gerinančiais ir sielą stiprinančiais karčiais ir kvapniais prieskoniais. Pilna gražių minčių, sudėtų drauge su kubeliais smulkintomis daržovėmis, aromatingomis, prieš lietų iš daržo suskintomis žolelėmis ir traiškytais česnakais. Pilnas puodas gyvenimo magijos. Naudingas ir tvieskiant pilnačiai, ir skendint visiškoje tamsoje.

2014 m. rugpjūčio 11 d.