Nepailstantis
kasdienio ritualo – pasivaikštinėjimo miško takais - prižiūrėtojas šuoliuoja
priešais, iš pasitenkinimo net iškoręs rožinį liežuvį. Staiga lyg įbestas
sustoja, stebeilydamasis pušin. „Hrrr...“ – girdžiu. Staiga iš pušies
pasigirsta džiaugsmingas „ku-kū“!
– Pačiai tau ku-kū! Aš ir vėl be pinigų – pyktelėjusi atšaunu. – Visi paukščiai, kaip paukščiai, seniausiai kitą giesmę gieda, o tu ką? Užsikirtai? Jau antras mėnuo tas pats per tą patį.
Kaip Dievą myliu, staiga pasigirdo „tfū“ ir nelemtas paukštis nulėkė gilyn į mišką.
– Na jau, – pridūriau,– kam jau kam, o tau apie moralę geriau nežioti snapo.
Už tako vingio stabtelėjęs žvejys apsuko dviratį ir patraukė iš kur atėjęs. Matyt buvo girdėjęs, kad net smulkaus sudėjimo su savimi besiginčijantys bepročiai gali būti mirtinai pavojingi.
– Pačiai tau ku-kū! Aš ir vėl be pinigų – pyktelėjusi atšaunu. – Visi paukščiai, kaip paukščiai, seniausiai kitą giesmę gieda, o tu ką? Užsikirtai? Jau antras mėnuo tas pats per tą patį.
Kaip Dievą myliu, staiga pasigirdo „tfū“ ir nelemtas paukštis nulėkė gilyn į mišką.
– Na jau, – pridūriau,– kam jau kam, o tau apie moralę geriau nežioti snapo.
Už tako vingio stabtelėjęs žvejys apsuko dviratį ir patraukė iš kur atėjęs. Matyt buvo girdėjęs, kad net smulkaus sudėjimo su savimi besiginčijantys bepročiai gali būti mirtinai pavojingi.
2014 m.
birželio 10 d.
No comments:
Post a Comment