Nerimo dienos

Jau nepamenu, kurią tiksliai liepos dieną pastebėjau pasikeitusią saulės šviesą: vakare ji leidosi visai kitokia, nei pakilo iš ryto. Rodos neįvyko nieko dramatiško, nesikaupė audra, nekilo stiprus vėjas. Tiesiog tą vakarą ji visai kitaip prisilietė prie skruosto, tarsi atsargiai žadindama iš vasarinio snaudulio. Tą akimirką ramybę sudrumstė pirmas nerimo lašas.

Virsmas įvyksta du kartus per metus: baigiantis žiemai ir vasarai. Pirmiausia jis sukirba kažkur pilve, vėliau veliasi gerklėje, kyla, srūva, tvenkiasi, tvinksi smilkiniuose. Pagaliau nebesutelpi savo kailyje, nerandi vietos, naktimis tildai mintis, bandai šitą būseną išbėgioti, išbambėti, ignoruoti, iškentėti... Žiema persiverčia į naujos gyvybės metą, kai nerimas susprogsta drauge su medžiais ir išsikala iš po sniego su pirmaisiais daigais. Šį pavasarį viskas taip sutvinko, kad mūsų miškas susprogo per vieną dieną. Atsirito sprogimo banga, visus atpalaidavo, paleido, išlaisvino ir pasimiršo.

Dabar – baigiantis vasarai – aplink po truputį įsivyrauja baigties nuojauta. Kaimynė blaškosi po kiemą, iš vieno kampo į kitą tampydama vazonus su gėlėmis. Kažkas vėlai vakare užsikuria žoliapjovę. Pro šalį praslenka nematytas žmogelis, ant kupros nešdamasis meškerę be valo, o rankoje – prakąstą įgedusį antaninį obuolį. Kiekvienas bando savaip pasijusti gyvas: vieni lekia su vėju po naktiniu dangumi, gadindami tylą, kiti iš miesto traukia į gamtą pasiklausyti trankios muzikos, treti svaiginasi arba bukinasi. Dar kiti palūžta po gamtoje besikaupiančios įtampos našta.

Palengva tuštėja daržai, gelsta tušti vaiskrūmiai, barsto sėklas medėjančios kalendros, lazdyno šakos sunksta nuo riešutų. Prigesusios saulės spinduliuose virpa obels lapai, baidydami klykaujančius kėkštus. Vis dažniau matyti išdidžios jurginų galvos, akis kliūva už chrizantemų pumpurų.

Iš po kojų po truputį dyla pagrindas, kol rodos lieki su šiuo pasauliu susietas vieninteliu – savo laikinumo suvokimo – siūlu. Esi ir didelis, ir mažas. Talpus, bet tuščias. Vienas tamsoje, įsikibęs į yrantį gyvenimo mezginį.

Lieka tik apkabinti save rankomis, sūpuoti ir tyliai guosti, kad viskas bus gerai. Netrukus apdžiūvusius gėlių žiedus vorai apipins nėriniais, nuklos pamiškę varvantis rūkas, pridygs įvairiaspalvių grybų, sodrios samanos pakvips pūvančia mediena... Iš spintos į dėžes iškeliaus vasarinės suknelės ir bateliai, namo vėl pradėsime tempti malkas židiniui, vis dažniau pakvips gardžia sriuba.

Šiandien apsunkęs dangus prakiūra tai švelniai, tai piktai. Nurudusiuose krapų žiedynuose trumpam pražysta saulių jūra. Tolyn genamas tamsus debesis vis dar bamba, kabindamasis už eglių viršūnių. Netrukus paukščių taku išsklęs gandrai ir atmos į mūsų padangę skaidrų liūdesį. Jį reikia įsileisti, kad kiaurai persmelktų. Ji – gyvybės kupina vasara – baigiasi. Išeina, mokydama laikinumo. Nejau gali tam likti abejingas?

2014 m. rugpjūčio 12 d.