Oro gurkšnis

Kaip gera kvėpuoti! Tik po ligos prisimeni, kad kiekvienas oro gurkšnis – dovana. Kai gali įkvėpti ir iškvėpti be pastangų, kosulio, dusulio. Tiesiog įleidi ir išleidi orą. Greičiausiai, po kelių dienų pamiršiu, kaip šiandien džiaugiausi. Sustiprėsiu ir pamiršiu.

Visuomet taip: kas nors parbloškia ant menčių, guli, dejuoji, skausmuose galuojiesi. O paskui ateina akimirka, kai suvoki įveikęs sunkumus. Tuo metu būna taip lengva, gera. Lyg išsinėrus iš seno sudiržusio savo apvalkalo. Rodos, kad net kojomis žemės nesieki. Išauga sparnai. Jautiesi nuostabiai gyvas.

Nelinkiu jums ligos ar sunkumų. Linkiu iškęsti. Išlaukti akimirkos, kai gera tiesiog gulėti ir kvėpuoti. Kai mostelėjus sparnais, pakyli arčiau Dangaus. Kai nebėra noro gręžiotis į išnarą taršančius maitvanagius. Kai iškankintas kūnas tampa toks skaidrus, jog per jį ima matytis šviečianti siela.

2015 m. vasario 21 d.