Man
patinka tyla. Ji turi tūkstančius veidų. Ypač ji įvairi miške. Štai rudenį mūsų
kaimynas stūkso beveik nebylus. Niekas jame nesprogsta, negieda, neskuba. Tik
tyliai šiugžda padžiūvę lapai, apraizgyti begalinėmis voratinklių gijomis. Jei
pasiseka, gali išgirsti bumbsint kaštonus, riešutus ar giles. Vis dažniau
girdisi genio stuksenimas. Po truputį mišką apima begarsė tyla.
Man
patinka, kaip tokioje tyloje skamba žodžiai, tarp jų daromos pauzės. Kiekvienas
– tarsi koduotas erdve sklendžiantis pranešimas. Kartais, po ilgos tylos
ištartas žodis duoda pradžią stebuklui. O kartais pauzė tarp žodžių pasako
daugiau, nei atsargiai parinkta frazė arba tiradų virtinė. Kai tyla stoja ten,
kur jos neturėtų būti, aiškiausiai prabyla pašnekovo povyza ir mimika.
Vieną
tokį atvejį, kai stojus nepatogiai tylai garsiau už viską šaukė kreivas šypsnis,
labai gerai prisimenu. Tuokart bandžiau apnuoginti sielą žmogui, su kuriuo
išgyvenome keletą nesusipratimų. Buvau tokia naivi, kad būtent taip pavadinau
tuos kruopščiai kolekcionuojamus nutikimus. Pamenu, kad kreivas šypsnis,
kuriame buvo sumišusi panieka ir pergalingas pasitenkinimas, man staiga
nušvietė protą aiškiau, nei tūkstantis triukšmingų žodžių: kažkas kruopščiai
audė lipnaus melo voratinklį, o aš į jį vis tvirčiau painiojausi. Pamenu, dar
bandžiau tarti kažkokius žodžius, bet jie smigo į juodą tylą tarsi į garsui
nepralaidų filtrą. Liko tik kreivas šypsnis ir visiškas aiškumas. Nespėjau
susivokti, o jau buvau susukta į savotišką kapsulę, iš kurios negalėjau
susisiekti su ankstesniu savo pasauliu. Niekas manęs nebenorėjo girdėti, nors
visi žinojo kažkokią mistinę tiesą. Netrukus pati pradėjau abejoti tuo, ką
žinau apie save. Kai dar bandžiau prieštarauti, net maldauti, kad nebestumtų į
tamsą, man pašaipiai pasiūlė pasitikrinti galvą. Pasitikrinau. Pasirodo, ji kuo
puikiausiai veikė ir viską teisingai suprato, tik negalėjo patikėti tokiu
metodišku žiaurumu. Kai pagaliau užčiaupiau burną ir ėmiau tylėti, triukšmingi
minčių debesys pradėjo sklaidytis.
Prireikė
nemažai laiko, kol mano viduje vėl atsirado vietos tylai. Po kelių mėnesių, kai
stovėjau ant balto tarytum naujas gyvenimo puslapis Oslo operos ir baleto
teatro stogo, kai pagaliau pajutau norą išskleisti sparnus ir pakilti virš
fiordų, iš savo minčių išstūmiau triukšmą. Tylą liejosi vidun laisvindama,
guosdama, žadėdama naują pradžią.
Dabar, kai
jau praėjo metai nuo visiškai negarbingo ir, greičiausiai, turėjusio mane
pribaigti smūgio žemiau juostos, mano tyla velkasi kitokį rūbą. Kol vorai ir
toliau pančioja rudeninį mišką į savo tinklus, o rytinė rasa ir saulė verčia
juos spindinčiais žvaigždynais, tirpsta paskutinės mane pančiojusios baimės
gijos. Liko tik menki nerimo atgarsiai, tarsi būgnai šaukiantys į kovą. Atėjo
laikas plienu žvangančiai tylai.
2014 m. rugsėjo 22 d.
No comments:
Post a Comment