Tarp smulkių centų, trupinių
ir išbyrėjusių saldainių,
giliai tarp klosčių medžiagos
gyvena kišeninis Dievas.
Tik suvenyrinis niekutis
spalvotai praeičiai atminti,
kurio seniausiai nebeklauso
ir girdėti nenori niekas.
Būna, jį kartais išsitraukia
kaip talismaną, amuletą,
vietoje puolamojo ginklo,
kol kovos dar nesukovotos.
Pro pamušalo skylę lauk
purto netyčia prisiminę,
paskutinio šiaudo griebias,
kai visos viltys išeikvotos.
Gilyn spyglius, žaizdon piršus,
į savo menką suvokimą
visagalę meilę spraudžia,
skausmu Visatos siūlės braška.
Nuostabi Kūrėjo meilė,
kai žinodamas kas bus,
sukūręs žmogų,
sau padėjo tašką.
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Friday, 12 February 2021
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment