Kartais, nubudus iš ryto,
manęs, kaip ir sniego,
pasauliui nėra.
Į laiko raukšlę įkritusi
tūnau giliai savy,
tarsi kokone.
Gal taip jaučiasi kometos
bėgdamos nuo Saulės
į užuovėją?
Afelis kažkur už Plutono,
atokvėpis trumpas
jo šešėlyje.
Bet net sniegas kartais tampa
už viską svarbiausias.
Ateina diena.
Lekiame deginami šviesos
po ryškia skraiste,
kol ištirpstame.
Labels
Atsiminimai
(15)
Atsiprašymas
(3)
Atsisveikinimai su praeitimi
(5)
Baimė
(3)
Dėkingumas
(17)
Ditė
(1)
drąsa
(14)
Dumblo žmonės
(8)
Eilės
(200)
Kirvis
(1)
Laisvė
(7)
Lietus
(17)
Liūdesys
(15)
Makselis
(19)
meilė
(28)
Nerimas
(23)
nuojauta
(4)
Nuotykiai
(9)
Pastiprinimas
(34)
pavojus
(10)
Pavydas
(6)
Personažai
(2)
Pilnatis
(3)
Pradžia
(15)
Ramybė
(33)
rotveileris
(20)
Rūke
(9)
Sunkumai
(39)
šuo
(14)
Šviesa
(112)
Tekstai
(100)
Vidinis gyvenimas
(126)
VKV
(5)
Žmonės
(51)
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment