Pažadai

Apie bijūnų žiedlapių švelnumą,
jazminų aromatą, dobilų lengvumą
vis dažniau pasakoja Saulė,
praplėšusi niūrią dangaus akį.
Vasario kruopščiam darbui kyla grėsmė.

Vis dar sunku tikėti, nors ausis jau girdi
gausėjantį chorą miško giesmininkų,
jau upė po truputį rąžosi pokšėdama,
iš miego budinama, iš ledinio glėbio
veržtis kaupiasi spartėjanti tėkmė.

Į šviesą atsukti pumpurai žalsvėja,
brinksta po sniegu paslėpti daigai.
Visi išgirdusieji kvietimą nebylų
jau pradėjo ruošą. Ranka pasiekiama
gilaus žieminio snaudulio baigmė.

Daug prižadėjusi Saulė vis apsiblausia,
prisnūsta ant palangės lyg katė.
Nieko nelaukusi pūga vėl įsijaučia:
jos nekankina svetima kaltė.