Malda

Vakarui atėjus tyliai laukiu,
kol viską pagaliau praris tamsa,
prieblandoje tirpstantys šešėliai
grįš į pradžią, nešdami mane.

Buvo ji kai dar nebuvo nieko,
tik užkoduota paslapty šviesa
subrandinta gelmėse ištrūko,
vieno pabaiga kitam pradžia.

Mane vardu jau tada žinojai,
kol klaidžiojau kosmoso ūkuose,
ieškau dabar, kaip ir tuomet ieškojau,
kol tylai spengiant išgirstu Tave.

Tamsa švelni, tarytum varno plunksna,
tyla minkšta lyg žemė šviežiai suarta,
ir paslaptis maldos, vis dar nesuprasta,
rami giliausių vandenynų giluma.