Atsisveikinimai

Rudeninis lietus - šaltas, veriantis, lyg skalpelis chirurgo rankoje - labai tinka atsisveikinimui su praeities atgarsiais. Čiaukšt! Išpjauna vieną skaudulį, kitą, trečią, negailestingai atribodamas tikrą pasaulį nuo įsivaizduojamo. Lediniai lašai krenta ant veido, teka už apykaklės, kūnas ima drebėti ir galvoje nebelieka vietos ką tik regztiems niekada nebūsimiems pokalbiams.

Sako, kad po amputacijos žmogui vis dar skauda galūnę, kurios nebėra. Panašiai yra su potyriais: rodos paleidai, atleidai, žengei toliau, o jie nelauktai sugrįžta. Kažkokie apsitrynę, neryškūs, bet vis dar gyvi. Tačiau gyvenimas praeitimi – užburtas ratas. Atitolęs nuo įvykio akimirkos, pasiklysti jos interpretacijose, kuriose esame likę viską vertinti savo naudai. Tai – tik rūkas, kuriuo saugomės nuo tikrovės, bandydami save įtikinti, kad viskas priklauso nuo mūsų. Gali kaip skarabėjas ir toliau ritinti savo mėšlo rutuliuką: rinkti kitų klaidas ir savo skriaudas, teisinti savo gėdingus poelgius kilniais tikslais, tikinti save savo paties ypatingumu.

Arba pajusti laisvę, kai atstatęs veidą lietui, atgal atmetęs galvą, plačiai atvėręs krūtinę, su kiekvienu vėjo kirčiu kvatoji, kol pagaliau tampa taip lengva, kad po kojomis nelieka žemės, o virš galvos – švininių debesų. Tuomet nuskaidrėjusią sielą, širdį, sąmonę užlieja džiaugsmas. Lyg šviesos upė iš amžinybės pėdsakais pažymėtos visatos, jis liejasi nesustabdomas. Tai – dėkingumas už dar vieną gyvenimo dieną, už mylimus žmones ir gyvūnus, už maistą, miegą, deguonį, kūną ir galimybę begalinę tamsumą skrosti šia planeta. Kvatoki vėjui į veidą, šlapias ir sužvarbęs, nes ši akimirka yra viskas, ką tu išties turi. Kvatoki ir paleiski pavėjui viską, kas netikra.

2014 m. gruodžio 8 d.