Ją sutikau prieš porą metų. Mūsų bendrystei tebuvo skirta viena savaitė, kurios visos akimirkos tapo dovana. Kalbėjomės, juokėmės, vaikštinėjome ir tylėjome. Maudėmės viena kitos šviesoje, gėrėme širdies šilumą, mitome dvasinėmis dovanomis ir gydėme savo vidinių kovotojų žaizdas. Sutikusi ją jaučiausi tarsi po ilgos kelionės grįžusi namo.
Per pastaruosius keletą metų, kai grūmiausi viename sunkiausių vidinių mūšių, į mano gyvenimą atplūdo didžiulis būrys žmonių. Tarsi siųsti dangaus, jie ateidavo patys, nešini gerumo ir šviesos dovanomis. Dauguma atėjo vos trumpai akimirkai, anksčiau nesutikti, kai kurie išniro iš praeities šešėlių, treti – buvo šalia nuolatos. Tepė jie ir tvarstė mano sužalotą sielą, gydė ją ir stiprino.
Dumblažmogiai, žinia, visuomet ateina iš dugno, kad sudrumstų skaidraus gyvenimo vandenis. Sunku juos teisti, nes tokia yra jų prigimtis: nekęsti šviesos ir kelti purvo debesis. Tarsi nuodai, jų ginklai - mirtini: apkalbos, melas, šmeižtas ir žlugdymas. Kai pajunti šiuos ginklus nukreiptus į save, kai nuodais užteršiama aplinka, kurioje kažkada buvo gera ir šviesu, ateina vieno tavo pasaulio pabaiga.
Nuo tokios netekties gali palūžti net pats tvirčiausias vidinis kovotojas. Atėjus vieno pasaulio pabaigai, iš po kojų išslysta pagrindas ir atsiduri dugne. Nieko nėra baisiau, nei likti vienam tokioje tamsoje. Blaškaisi graibstydamasis už visų ir visko, bandydamas išnirti į šviesą, ieškodamas išeities. Bet privalai nurimti. Tamsus ir nemalonus tai metas, nes atsiveria tikroji tave supančių žmonių prigimtis. Kai stveriesi į draugais vadintus žmones pagalbos, kaukės nuslysta ir pamatai, kas po jomis slepiasi: pavyduolis, gandonešis, bailys, piktdžiuga ar oportunistas. Bestuburiai, tarsi dumbliai, jie plakasi purvinuose debesyse tarp šviesos ir tamsos, negalėdami apsispręsti, kuriam pasauliui priklauso. Atleisk jiems ir paleisk juos. Jie tau nepadės. O tu kol kas nesi toks tvirtas, kad galėtum padėti jiems.
Tiesa yra paprasta: vieno pasaulio pabaiga duoda pradžia naujam. Ar verta tuomet kažką naujo statyti iš dvokiančio dumblo ir nepatikimos medžiagos? Žinoma, gali dugne kuistis, gali ir pats tapti dumblažmogiu, jei nori. Tačiau gali iškilti atgal į šviesą, išplaukti į šviežius ir skaidrius vandenis. Tereikia susirasti teisingą kryptį. O ją gali parodyti tik šviesos žmogus. Jų visuomet yra šalia, net kai nesimato pro tirštus purvo debesis.
Taip neteisinga, kai pagalvoji, kad vienas į gyvenimą įsibrovęs piktadaris, į šešėlį nustumia visus gerus žmones. Tarsi juodoji visatos skylė, jis gali susiurbti visą tavo dėmesį. Todėl tavo vidinis karys turi būti budrus ir reguliariai daryti vidinę inventorizaciją: iškraustyti iš savo minčių ir širdies nevertus dumblažmogius, kad atsirastų vietos sielą gydantiems šviesos žmonėms. Tuomet dumblu dvokianti vieno pasaulio pabaiga duos pradžią naujam šviesos pasauliui.
Vieni žmonės iš atminties išblėsta,
tarytum slogūs sapnai.
O kitų gerumas išlieka,
įpintas į likimą amžiams,
lyg spalvotos plunksnos,
iš kurių nulipdyti sielos sparnai.
tarytum slogūs sapnai.
O kitų gerumas išlieka,
įpintas į likimą amžiams,
lyg spalvotos plunksnos,
iš kurių nulipdyti sielos sparnai.
(Eilės: 2014 m. gruodžio 8 d.)
No comments:
Post a Comment